Asmeniškai Inkognitui.

Vis gi, tavo sapnas buvo ir nuostabus, išjudinantis bei daug ką paaiškinantis.

Sapnas buvo gan kraupus,jį sapnavau dar tada kai mano dukra  buvo mažametė paauglė o kita tebuvo tik 3 metukų amžiaus. Atsimenu kad aš sėdėjau didžiajame mūsų namo kambaryje ir kažką tai litavau  savo radijo bangomis valdomo modelio radijo siustuve. Į kambarį atėji vyresnioji dukra ir mane pašaukė pasikalbėti su dviem nepažįstamais vyrais. Vienas iš jų pasakė kad turime 5 minutes laiko ir per jas privalome palikti mano namus ir žemę . Pasiulė negaišti laiko ir pasiimti kokį nors daiktą kuris galėtų man priminti žemę ir mano buvusį gyvenimą. Aš garsiai pasakiau žmonai kad aprengtų kuo greičiau vaikus ir pasiruoštų tai kelionei. Nereikia to daryti,-pasakė vienas iš jų,-jos negalės keliauti su tavimi nei žmona nei dukros Siulau kuo greičiau ruoštis ,nes laikas nenumaldomai senka. Aš pasakiau kad norėęiau su savimi pasiimti radijo valdymo aparatūrą kurią konstravau daugelį metų,tačiau be žmonos ir vaikų iš čia neskrisu niekur.
Dėl tavo pasirinkimo-tarė vienas iš jų,tai kvailesnio ir negali būti,nes ten kur tu būsi nebus erdvės tiek kad galėtumei pasinaudoti savo hobiu,siulydami tai mes turėjome mintyse kad tu pasirinksi knyga ar kokį nors meno kūrinį,o tu pasirinkai kažkokį niekalą.... Na o jeigu be šeimos nei žingsnio,tai tada negalime daugiau su tavimi gaišti nei sekundės-eime pasakė jis savo porininkui ...
Jie apsisuko ir nuėjo laukan pro mano namo pietinį šoną pasuko gatvės link. Aš pastebėjau aukštai virš mūsų kabantį kažkokį tai objektą nuo kurio žemėn buvo nuleistos virvinės kopečios. Vienas po kito jie kaip patyrę jūreiviai mikliai kopė jomis į 30 metrų aukštyje kabantį laivą,o tarp manęs ir žmonos vyko toks pokalbis
-Jeigu tu su jais išvyksi,aš tave prakeiksiu visiems laikams,pasakė ji man o aš vis dvejojau ką daryti,pamačiau kad paskutinis iš jų jau įsėdo į laivą ir jis pamaži pajudėjo aukštyn, tada nesuprasdamas kodėl visgi stvėriausi tų kopėčių ir bandžiau lipti jomis aukštyn.  Tai dariau tarsi užhipnotizuotas elgdamasis prieš savo valią,o laivas greitėjo sulig kiekviena sekunde ir man nuo perkrovos  sunku buvo kopti aukštyn tomis kopėčiomis,pagaliau jie mane pastebėjo kabaliuojantį ant jų ir įtraukė vidun erdvėlaivio,kur aš uždusęs įsitaisau už jų nugarų ant  primytivoko tarsi medinio kaip būna traukinyje suolo. o jie abu stebėjo po laivu per iluminatorių  žemę ir pagaliau sedintis kairėje pusėje priekyje pasakė kad pagaliau -prasideda.
Aš dar pridusęs nuo kopimo pasistengiau persislinkti į ta pusę prie iliuminatoriaus laive ir su siaubu pamačiau kad virš žemės ritasi milžiniška ugnies banga iš pietų į šiaurės pusę ir ji jau apglėbė visą gyvenvietę ir mano namus ir mano šeima su dukrelėmis žuvo jose. Negalėjau patikėti savo akimis kad taip įvyko ir matyt netekau tuo momentu sąmonės. Kai atsigavau jie stovėjo jau abu pasilenkę prie manęs ir išgirdau kaip vienas kitam pasakė:
-jam plyšo širdis,gerai kad tokiam atvejui turėjome su savimi reikiamas priemones... Aš jų pradėjau maldauti kad grąžintų viską` kaip buvo,nes negalėsiu be to gyventi nei vienos dienos. Jie kažką tarpusavyje pradėjo tartis ir vienas atsisukęs į mane pasakė,to pasaulio mes negalime grąžinti bet galime tave perkelti laiku iki to įvykiio kokiam 10-15 metų,bet žinok kad antra kartą kai tai įvyks mes jau negalėsime atskristi tavęs išgelbėti. Be to dar yra viena sąlyga kai gyvensi tame laike visi kaip įmanydami kenks tau,o tu turėsi visa tai kentėti už tai kad turėtum galimybe su jais gyventi iš naujo... Sutinku,Sutinku garsiai sušukau jiems ir pabudau savo namuose,savo lovoje  ir niekaip negalėjau atsidžiaugti kad visa tai matau dar kartą. O žmona pabudusi  šalia manęs paklausi ir ka tu ten taip sutinki kad taip garsiai šauki apie tai,gal nori kad ir kaimynai tą išgirstų?

Sveikas, Inkognitai.
Gal gali dar kartą papasakoti kaip tave sapne su lėkšte atskridę gelbėjo iš žūstančio pasaulio. Būtų malonu jei tai padarytum skyrelyje skirtame sapnams. Iš anksto dėkoju.