Su Naujaisias 2016 m 
2 posters
Jausmai: pavydas
edu- Pranešimų skaičius : 9
Join date : 2015-12-09
edu- Pranešimų skaičius : 9
Join date : 2015-12-09
Labas vakaras
Pavydas – viena esminių ir seniausiai aprašytų žmogaus emocijų,
manau ne tik žmonių bet ir gyvūnų
Pavydas – viena esminių ir seniausiai aprašytų žmogaus emocijų,
manau ne tik žmonių bet ir gyvūnų
Oropilis- Admin
- Pranešimų skaičius : 219
Join date : 2014-10-19
Ar tikrai lietuviai yra pavydi tauta?
Pajuokavimai, kad lietuviai yra pavydi tauta, mane labai užgauna nes, mano manymu, tai yra visiška netiesa. Nenaudoju žodžio „melas“, nes tada turėčiau manyti, kad tokie juokautojai vieną mano, o kitą sako, t.y. sąmoningai meluoja. Neva pats turiu viską suprasti iš tokio juoko: vos ne kiekvienas lietuvis džiaugiasi, kad kaimyno tvartas dega. Aš tikrai mačiau, kaip panašios nelaimės vyko mano senelių kaime. Niekas nesidžiaugė, tik buvo daug strioko (pergyvenimų bei pastangų), kad ugnis nepersimestų į nuosavus trobesius. Ir jei kas po visko lepteli: gerai, kad ne mano tvartas sudegė,– tikrai jis nežaliuoja iš pavydo. Gi galima pasidžiaugti, kad šį kartą nelaimė aplenkė nuosavus namus. Aš galiu suprasti, kad iš šalies žiūrint ne tikram lietuviui, čia jau norėtųsi paimti kokį nors jausmingesnį pietietį – žydą (kitokių pietiečių čia mažai maišosi, nebent kokie čigonai) gali vienaip pasirodyti, o mums visai kitaip. Beje, kai sakiau, kad niekas nesidžiaugė, vis gi aš kažkaip pats save pamiršau. Aš gi pats juokiausi, mokinukas, miestietis kaime vasaras leidęs. O man juoką kėlė, kaip man pasirodė, mano močiutės perdėtas susijaudinimas, iki tol niekada nematytas išgąstis iki ašarų. Deganti kolūkio daržinė su šienu kažkur toliausiai laukuose man neatrodė kaip rimtas pavojus. (Juokas rimtomis aplinkybėmis niekada neturėtų maišyti – viskas nebe taip baisiai atrodo, kad ir Balio Sruogos „Dievų mišką“ prisiminus). Vis gi, mano juoke džiaugsmo visai nebuvo, tad aš neparašiau netiesos: niekas nesidžiaugė, nors vienas ir juokėsi. Kaip bebandyčiau pritempti už ausų tą kvailą pajuokavimą, man rodosi tai visiška netiesa. Negi nesąmonės kelia juoką? Jei tikras lietuvis pavydėtų kaimynui degančio tvarto, jis pats nesunkiai galėtų savąjį susipleškinti, ot tai juokinga... Galimas ir visai negražus paaiškinimas, kad lietuviai jau tokie pavydūs, kad net savo kaimynų tvartus padeginėja, o po to džiaugiasi. Mano akimis tai tokia nesąmonė būtų, kad ojojoi. Pirma, man sunku įsivaizduoti lietuvį dieną-naktį pavydinti kaimynui to nelemto tvarto. Antra, tokiu keistu būdu numaldžiusi nesveiko pavydo jausmą lietuvį man labai lengva įsivaizduoti negalinti naktimis miegoti dėl jį graužiančios sąžinės. Nemanau, kad jam palengvėtų nesveiką pavydo jausmą pakeitus nuolatiniais sąžinės priekaištais.
Pasaulis nėra tik juodas ir baltas. Mes net sakom: „pažaliuoti iš pavydo“, lyg pavydas būtų žalias. Kai to jausmo nedaug, mums, vidutinių platumų gyventojams, tai net neatrodo kaip neigiamas ar blogas jausmas. Jei kažkas gali kažkaip gražiai susitvarkyti savo gyvenimą, nedidelis pavydo jausmas gali mus pačius paskatinti susitvarkyti bent neblogiau, o būtų smagiau, jei pavyktų ir geriau savuosius. Kai to jausmo per daug, tai jau gali tapti nesveiku jausmu. Bet ne tik pavydas ir kiti jausmai gali būti nesveiki, kai jų per daug. Anksčiau minėjau žydą. Nedaug kitataučių pažįstų, bet Vilniuje studijavau kartu su vienu žydeliu. Gabus vaikis buvo, bet kai, mano manymu, nekaltai prasitariau, kad jam pavydžiu, jog jis jau pasiruošęs laikyti egzaminą, o aš net nebuvau pradėjęs tam ruoštis. Tikrai buvau nustebintas jo staigaus gan piktoko atsako, mat nėra ko jam pavydėti. Tikrai jam labai nemalonu buvo, kad kas jam iš vis pavydi. Galima pagalvoti, kad žydai net nėra girdėję apie sveiką pavydą. Iš vieno judinio (filmo) susidariau gal ne visai teisingą nuomonę, kad žydai labai norėtų būti teisingi.
Pavydą kaip blogį išrovęs iš savo širdies „teisus“ žmogus gali labai stipriai nustebti pažiūrėjęs pats į save iš šalies. Vienoje labdara užsiimančio krikščioniško judėjimo svetainėje buvau nemaloniai nustebintas ten slepiamu, pulsuojančiu pavydo jausmu, pateiktu kaip teisingumas. Aš tiksliai nepakartosiu, bet buvo rašoma maždaug taip: „<...>ar teisinga, kai vieni vaikšto nuplyšusiais batais, o kiti važinėja prabangiais automobiliais<...>“. Ten nesveiko pavydo bangos buvo išlietos plačiai, nesinori net prisiminti kaip nemalonu buvo visą tai skaityti. Aš pats, kaip retkarčiais vaikštantis suplyšusiais batais, vis gi norėjau atrėžti į tokį išpuolį prieš sveiką protą: kai pagalvoju, kiek reiktų daug dirbti ir pastangų įdėti, kad galėčiau retkarčiais paplaukioti nuosavu laiveliu, man ratų net nereikia. Tikrai, net neatrodo, kad vertėtų per daug net stengtis ar ko pavydėti. Mano svajonės ne tokios brangios – mano kartelė taip aukštai neiškelta.
Tvirtinimas, kad lietuviai pavydi tauta, man suvokiamas, bet nesuprantamas. Tai panašu į tvirtinimą, kad sniegas yra juodas. Aš gana plačių pažiūrų žmogus, man puikiai suprantama, kad geriau „geltono sniego“ nevalgyti. Vis gi, sniegas yra baltas ir nereikia painioti vienas kitam minčių, kad ir kokie geri ketinimai bebūtų. Sniegas gali būti juodas, pabarsčius ant jo suodžių, tik paprastai toks sniegas greičiau ištirpsta, pašvietus šiltąjai Saulelei. Kai minėjau gerus ketinimus, tai turėjau omenyje „žydišką auklėjimą“. Žiūrėdamas vieno plačiai gerbiamo žydo kabalisto pasisakymo judinuke (filmuke), paskleistame tarptautiniame tinkle (internete) labai nemaloniai nustebiau, kai atvirai apie savo kaip kažkokios draugijos tikslus jis minėjo, kad pasaulį reikia nustumti ant prarajos krašto, kad visi laiku atsikvošėtų, kaip blogai yra būti savimylomis (egoistais), galvoti tik apie pačius save, o po to visiems kartu „laiku išgelbėti pasaulį“. Aš tiesiog nesuprantu tokių „geradarių mokytojų“, juk kiekvienas vaikas, augdamas kartu su broliuku ar sesute, panašią pamoką išmoksta. Nereikia gi taip kvailai elgtis ir sąmoningai patiems griauti savo pasaulio – tapti visiems savimylomis ir taikytis prie klasės blogiausių mokinių.
Grįžtant prie pavydo, taip juodindami savo tautą, mes vargu ar ją išbalinsime. Sniegas ištirps anksčiau laiko, ir tikrai gal galime nusiristi iki pavydžios tautos, kuriai reiks eiti žydų pramintais takais. Nors gal jums mieliau tai skambėtų krikščionių pramintais takais. Tikriausiai, bet kokiam propagandos vadovėlyje yra parašyta tiesa: daug kartų pakartotas melas tampa tiesa. Jau anksčiau užsiminiau, kad nėra ko su savimi taip žiauriai elgtis ir kariauti, išplėšus pavydo jausmą iš savo širdies, paliktume tuštumą, kurią visai neaišku kuom užpildytume. Greičiausiai tik save apgaudinėtume perdėtu teisingumo jausmu.
Pavydui yra dar viena labai svarbi kertelė žmonių santykiuose – tarp vyro ir moters. Gal net yra tokių, kurie sako, kad jei nepavydi – tai reiškiasi nemyli. Kai kur net iki tolesnių kraštutinumų nueinama. Rusijoje ne iš gero gyvenimo moterys viena kitą guodžia: „jei vyras nemuša – reiškia nemyli“. Juokai, juokais, bet visai nesinorėtų tokiais būdais įrodinėti savo meilės, norėtųsi apsiriboti sveiku pavydu, neperžengiant tam tikrų ribų.
Oropilis
P.S. Nors mano slapyvardis atsirado iš „oro pilies“ vaizdinio, bet suliejus į vieną žodį, truputį kitaip susikirčiuoja, ir man tai skamba kaip vyriškas slapyvardis, kurį galima net ir vyriškai išlinksniuoti kaip kokį oropilių. Taip pabrėžiu, kad aš nesu moteris ir su manim nėra ko taip gražiai elgtis kaip su moterimi. Nebijau ir kokio aštresnio žodelio susilaukti, nesu labai jautrus.
P.P.S. Aš stengiuosi apsieiti be tarptautinių žodžių. Visgi, gal būčiau ne visada suprastas kaip su judiniu (filmu, anglakalbiai juos „judiniais“ vadina) , kitur gal suprastas iš karto, kaip su savimyla (egoistu). Norėčiau išstumti neaiškius tarptautinius žodžius, kad galvelėse šiek tiek prašviesėtų. maloniau būtų mąstyti ir be didelių pastangų vieni kitus galėtume suprasti, nevaidindami vieni kitiems didelio proto bokštų.
Pajuokavimai, kad lietuviai yra pavydi tauta, mane labai užgauna nes, mano manymu, tai yra visiška netiesa. Nenaudoju žodžio „melas“, nes tada turėčiau manyti, kad tokie juokautojai vieną mano, o kitą sako, t.y. sąmoningai meluoja. Neva pats turiu viską suprasti iš tokio juoko: vos ne kiekvienas lietuvis džiaugiasi, kad kaimyno tvartas dega. Aš tikrai mačiau, kaip panašios nelaimės vyko mano senelių kaime. Niekas nesidžiaugė, tik buvo daug strioko (pergyvenimų bei pastangų), kad ugnis nepersimestų į nuosavus trobesius. Ir jei kas po visko lepteli: gerai, kad ne mano tvartas sudegė,– tikrai jis nežaliuoja iš pavydo. Gi galima pasidžiaugti, kad šį kartą nelaimė aplenkė nuosavus namus. Aš galiu suprasti, kad iš šalies žiūrint ne tikram lietuviui, čia jau norėtųsi paimti kokį nors jausmingesnį pietietį – žydą (kitokių pietiečių čia mažai maišosi, nebent kokie čigonai) gali vienaip pasirodyti, o mums visai kitaip. Beje, kai sakiau, kad niekas nesidžiaugė, vis gi aš kažkaip pats save pamiršau. Aš gi pats juokiausi, mokinukas, miestietis kaime vasaras leidęs. O man juoką kėlė, kaip man pasirodė, mano močiutės perdėtas susijaudinimas, iki tol niekada nematytas išgąstis iki ašarų. Deganti kolūkio daržinė su šienu kažkur toliausiai laukuose man neatrodė kaip rimtas pavojus. (Juokas rimtomis aplinkybėmis niekada neturėtų maišyti – viskas nebe taip baisiai atrodo, kad ir Balio Sruogos „Dievų mišką“ prisiminus). Vis gi, mano juoke džiaugsmo visai nebuvo, tad aš neparašiau netiesos: niekas nesidžiaugė, nors vienas ir juokėsi. Kaip bebandyčiau pritempti už ausų tą kvailą pajuokavimą, man rodosi tai visiška netiesa. Negi nesąmonės kelia juoką? Jei tikras lietuvis pavydėtų kaimynui degančio tvarto, jis pats nesunkiai galėtų savąjį susipleškinti, ot tai juokinga... Galimas ir visai negražus paaiškinimas, kad lietuviai jau tokie pavydūs, kad net savo kaimynų tvartus padeginėja, o po to džiaugiasi. Mano akimis tai tokia nesąmonė būtų, kad ojojoi. Pirma, man sunku įsivaizduoti lietuvį dieną-naktį pavydinti kaimynui to nelemto tvarto. Antra, tokiu keistu būdu numaldžiusi nesveiko pavydo jausmą lietuvį man labai lengva įsivaizduoti negalinti naktimis miegoti dėl jį graužiančios sąžinės. Nemanau, kad jam palengvėtų nesveiką pavydo jausmą pakeitus nuolatiniais sąžinės priekaištais.
Pasaulis nėra tik juodas ir baltas. Mes net sakom: „pažaliuoti iš pavydo“, lyg pavydas būtų žalias. Kai to jausmo nedaug, mums, vidutinių platumų gyventojams, tai net neatrodo kaip neigiamas ar blogas jausmas. Jei kažkas gali kažkaip gražiai susitvarkyti savo gyvenimą, nedidelis pavydo jausmas gali mus pačius paskatinti susitvarkyti bent neblogiau, o būtų smagiau, jei pavyktų ir geriau savuosius. Kai to jausmo per daug, tai jau gali tapti nesveiku jausmu. Bet ne tik pavydas ir kiti jausmai gali būti nesveiki, kai jų per daug. Anksčiau minėjau žydą. Nedaug kitataučių pažįstų, bet Vilniuje studijavau kartu su vienu žydeliu. Gabus vaikis buvo, bet kai, mano manymu, nekaltai prasitariau, kad jam pavydžiu, jog jis jau pasiruošęs laikyti egzaminą, o aš net nebuvau pradėjęs tam ruoštis. Tikrai buvau nustebintas jo staigaus gan piktoko atsako, mat nėra ko jam pavydėti. Tikrai jam labai nemalonu buvo, kad kas jam iš vis pavydi. Galima pagalvoti, kad žydai net nėra girdėję apie sveiką pavydą. Iš vieno judinio (filmo) susidariau gal ne visai teisingą nuomonę, kad žydai labai norėtų būti teisingi.
Pavydą kaip blogį išrovęs iš savo širdies „teisus“ žmogus gali labai stipriai nustebti pažiūrėjęs pats į save iš šalies. Vienoje labdara užsiimančio krikščioniško judėjimo svetainėje buvau nemaloniai nustebintas ten slepiamu, pulsuojančiu pavydo jausmu, pateiktu kaip teisingumas. Aš tiksliai nepakartosiu, bet buvo rašoma maždaug taip: „<...>ar teisinga, kai vieni vaikšto nuplyšusiais batais, o kiti važinėja prabangiais automobiliais<...>“. Ten nesveiko pavydo bangos buvo išlietos plačiai, nesinori net prisiminti kaip nemalonu buvo visą tai skaityti. Aš pats, kaip retkarčiais vaikštantis suplyšusiais batais, vis gi norėjau atrėžti į tokį išpuolį prieš sveiką protą: kai pagalvoju, kiek reiktų daug dirbti ir pastangų įdėti, kad galėčiau retkarčiais paplaukioti nuosavu laiveliu, man ratų net nereikia. Tikrai, net neatrodo, kad vertėtų per daug net stengtis ar ko pavydėti. Mano svajonės ne tokios brangios – mano kartelė taip aukštai neiškelta.
Tvirtinimas, kad lietuviai pavydi tauta, man suvokiamas, bet nesuprantamas. Tai panašu į tvirtinimą, kad sniegas yra juodas. Aš gana plačių pažiūrų žmogus, man puikiai suprantama, kad geriau „geltono sniego“ nevalgyti. Vis gi, sniegas yra baltas ir nereikia painioti vienas kitam minčių, kad ir kokie geri ketinimai bebūtų. Sniegas gali būti juodas, pabarsčius ant jo suodžių, tik paprastai toks sniegas greičiau ištirpsta, pašvietus šiltąjai Saulelei. Kai minėjau gerus ketinimus, tai turėjau omenyje „žydišką auklėjimą“. Žiūrėdamas vieno plačiai gerbiamo žydo kabalisto pasisakymo judinuke (filmuke), paskleistame tarptautiniame tinkle (internete) labai nemaloniai nustebiau, kai atvirai apie savo kaip kažkokios draugijos tikslus jis minėjo, kad pasaulį reikia nustumti ant prarajos krašto, kad visi laiku atsikvošėtų, kaip blogai yra būti savimylomis (egoistais), galvoti tik apie pačius save, o po to visiems kartu „laiku išgelbėti pasaulį“. Aš tiesiog nesuprantu tokių „geradarių mokytojų“, juk kiekvienas vaikas, augdamas kartu su broliuku ar sesute, panašią pamoką išmoksta. Nereikia gi taip kvailai elgtis ir sąmoningai patiems griauti savo pasaulio – tapti visiems savimylomis ir taikytis prie klasės blogiausių mokinių.
Grįžtant prie pavydo, taip juodindami savo tautą, mes vargu ar ją išbalinsime. Sniegas ištirps anksčiau laiko, ir tikrai gal galime nusiristi iki pavydžios tautos, kuriai reiks eiti žydų pramintais takais. Nors gal jums mieliau tai skambėtų krikščionių pramintais takais. Tikriausiai, bet kokiam propagandos vadovėlyje yra parašyta tiesa: daug kartų pakartotas melas tampa tiesa. Jau anksčiau užsiminiau, kad nėra ko su savimi taip žiauriai elgtis ir kariauti, išplėšus pavydo jausmą iš savo širdies, paliktume tuštumą, kurią visai neaišku kuom užpildytume. Greičiausiai tik save apgaudinėtume perdėtu teisingumo jausmu.
Pavydui yra dar viena labai svarbi kertelė žmonių santykiuose – tarp vyro ir moters. Gal net yra tokių, kurie sako, kad jei nepavydi – tai reiškiasi nemyli. Kai kur net iki tolesnių kraštutinumų nueinama. Rusijoje ne iš gero gyvenimo moterys viena kitą guodžia: „jei vyras nemuša – reiškia nemyli“. Juokai, juokais, bet visai nesinorėtų tokiais būdais įrodinėti savo meilės, norėtųsi apsiriboti sveiku pavydu, neperžengiant tam tikrų ribų.
Oropilis
P.S. Nors mano slapyvardis atsirado iš „oro pilies“ vaizdinio, bet suliejus į vieną žodį, truputį kitaip susikirčiuoja, ir man tai skamba kaip vyriškas slapyvardis, kurį galima net ir vyriškai išlinksniuoti kaip kokį oropilių. Taip pabrėžiu, kad aš nesu moteris ir su manim nėra ko taip gražiai elgtis kaip su moterimi. Nebijau ir kokio aštresnio žodelio susilaukti, nesu labai jautrus.
P.P.S. Aš stengiuosi apsieiti be tarptautinių žodžių. Visgi, gal būčiau ne visada suprastas kaip su judiniu (filmu, anglakalbiai juos „judiniais“ vadina) , kitur gal suprastas iš karto, kaip su savimyla (egoistu). Norėčiau išstumti neaiškius tarptautinius žodžius, kad galvelėse šiek tiek prašviesėtų. maloniau būtų mąstyti ir be didelių pastangų vieni kitus galėtume suprasti, nevaidindami vieni kitiems didelio proto bokštų.
|
|
|