Norisi užsirašyti kai ką apmąstyto tinklalapyje www.nso.lt
Viskas prasidėjo nuo Sferų. Kad tai graikiški rutuliai, matome iš parinkto pavadinimo. Tačiau vis vien gali būti nevisai aišku, kokie tai rutuliai. Tai tuščiaviduriai rutuliai kurių viduje nieko nėra. Paprastai, iš bandymo protingai paaiškinti, kas tai yra, nukreipiamas dėmesys į tokių rutulių kraštą, sudarytą iš taškų vienodai nutolusių nuo rutulio šerdies. Kaip ir dėmesys perkeliamas į paviršių, į kurį galima žiūrėti iš vidaus ir iš išorės. Pagal paaiškinimus, kad tai uždaras paviršius galima susidaryti įspūdį, kad reiktų žiūrėti iš vidaus. Taigi, gal kai kada sferos yra tuščiaviduriai rutuliai, o gal rutulių paviršiai ar jų kraštai.
Mes gal nebūkime kaip blogi vaikai ir nepjaustykime tokių rutulių, kad įsitikintume kaip galėtume jaustis ant tokio paviršiaus. Išgalvotose knygose kartai užsimenama apie Dausono tuščiavidurius rutulius. Toli pažengę mokslo kryptimi žmonės užsibrėžia mūsų akimis vargiai įgyvendinamą tikslą ir apgaubia savo (ne nuosavą) žvaigždę uždaru paviršiumi.
Kas būtų prilipus ant tokio paviršiaus? Kuria kryptimi beeitume tiesiai galų gale sugrįžtume atgal tik iš priešingos pusės. Jei toks tuščiaviduris rutulys būtų surinktas iš vieną kart persuktos ir galuose suklijuotos Mobijaus juostelės. Keliaujant, vieną kryptimi tiesiai, kad sugrįžtume atgal iš priešingos pusės tektų nueiti dvigubai tolesnį atstumą, nes apsilankytume ir kitoje, išorinėje rutulio pusėje, gal to net nepastebėję.
Galima bandyti pratampyti protą, kokie uždari tušti rutuliai galėtų būti, kai jie nedideli?
Vaizdinys iš „Matricos“. vienas pagrindinių veikėjų Neo pakliūna į požeminę traukinio stotį. Išbėgęs traukinio bėgiais į dešinę, greitai sugrįžta jais iš kairės. Sėdęs ant suoliuko, sulaukia traukinio ir išvažiuoja, kur jam reikia.
Vaizdinys iš 1961 metų „Degtindarių“. Bailys pasičiupęs ir apsikabinęs didelį naminės degtinės butelį nusvirduliuoja link rūsio, į kurį įkrenta žemyn ir iš viršaus iš palėpės nulipa į kambarį. Prisijungęs prie savo draugų Netikšos bei Patyrusio ir kartų žvelgia nieko nesuprasdamas, kur jis pats ten nukrito.
Vaizdinys iš „Švilpiko dienos“. Pagrindinis veikėjas pakliūna į vienos dienos „nelaisvę“.
Įkritus į tokias „žabangas“, gali pasirodyti, kad pakliuvote į beviltišką padėtį, bet gali būti dar anksti nukabinti nosį. Ką jūs ten bedarytumėt ilgai ir beprasmiško gali turėti visai netikėtas pasekmes. Kaip įrodymą, siūlau žvilgterėti į man patinkančią nuotrauką. Mergaitė permatomame rutulyje važinėjasi vandeniu – taip pramogauja vaikai užsienyje.
Viskas prasidėjo nuo Sferų. Kad tai graikiški rutuliai, matome iš parinkto pavadinimo. Tačiau vis vien gali būti nevisai aišku, kokie tai rutuliai. Tai tuščiaviduriai rutuliai kurių viduje nieko nėra. Paprastai, iš bandymo protingai paaiškinti, kas tai yra, nukreipiamas dėmesys į tokių rutulių kraštą, sudarytą iš taškų vienodai nutolusių nuo rutulio šerdies. Kaip ir dėmesys perkeliamas į paviršių, į kurį galima žiūrėti iš vidaus ir iš išorės. Pagal paaiškinimus, kad tai uždaras paviršius galima susidaryti įspūdį, kad reiktų žiūrėti iš vidaus. Taigi, gal kai kada sferos yra tuščiaviduriai rutuliai, o gal rutulių paviršiai ar jų kraštai.
Mes gal nebūkime kaip blogi vaikai ir nepjaustykime tokių rutulių, kad įsitikintume kaip galėtume jaustis ant tokio paviršiaus. Išgalvotose knygose kartai užsimenama apie Dausono tuščiavidurius rutulius. Toli pažengę mokslo kryptimi žmonės užsibrėžia mūsų akimis vargiai įgyvendinamą tikslą ir apgaubia savo (ne nuosavą) žvaigždę uždaru paviršiumi.
Kas būtų prilipus ant tokio paviršiaus? Kuria kryptimi beeitume tiesiai galų gale sugrįžtume atgal tik iš priešingos pusės. Jei toks tuščiaviduris rutulys būtų surinktas iš vieną kart persuktos ir galuose suklijuotos Mobijaus juostelės. Keliaujant, vieną kryptimi tiesiai, kad sugrįžtume atgal iš priešingos pusės tektų nueiti dvigubai tolesnį atstumą, nes apsilankytume ir kitoje, išorinėje rutulio pusėje, gal to net nepastebėję.
Galima bandyti pratampyti protą, kokie uždari tušti rutuliai galėtų būti, kai jie nedideli?
Vaizdinys iš „Matricos“. vienas pagrindinių veikėjų Neo pakliūna į požeminę traukinio stotį. Išbėgęs traukinio bėgiais į dešinę, greitai sugrįžta jais iš kairės. Sėdęs ant suoliuko, sulaukia traukinio ir išvažiuoja, kur jam reikia.
Vaizdinys iš 1961 metų „Degtindarių“. Bailys pasičiupęs ir apsikabinęs didelį naminės degtinės butelį nusvirduliuoja link rūsio, į kurį įkrenta žemyn ir iš viršaus iš palėpės nulipa į kambarį. Prisijungęs prie savo draugų Netikšos bei Patyrusio ir kartų žvelgia nieko nesuprasdamas, kur jis pats ten nukrito.
Vaizdinys iš „Švilpiko dienos“. Pagrindinis veikėjas pakliūna į vienos dienos „nelaisvę“.
Įkritus į tokias „žabangas“, gali pasirodyti, kad pakliuvote į beviltišką padėtį, bet gali būti dar anksti nukabinti nosį. Ką jūs ten bedarytumėt ilgai ir beprasmiško gali turėti visai netikėtas pasekmes. Kaip įrodymą, siūlau žvilgterėti į man patinkančią nuotrauką. Mergaitė permatomame rutulyje važinėjasi vandeniu – taip pramogauja vaikai užsienyje.