Kas garsiau rėkia, tas teisus?!
Sakom „Kas garsiau rėkia, tas teisus“. Kaip mes iki to nusiritome? Paprasčiausiai, gerai nemokame kalbėti. Gal per mažai tai darome, o gal jau mokyklose mus mokant lietuvių bendrinės kalbos mokytojams trūko kantrybės išsiaiškinti kodėl mums reikalingos nenaudotinos kalbos priemonės. Jų bukai brukami pakaitalai tiesiog iškraipydavo mintį ir mums netikdavo. Taip „užčiauptom burnom“ belieka kitam duoti suprasti, kad jis neteisus, pakeliant balsą. Vis gi, kartais ir garsiausiai rėkiantys, gali neturėti pilno vaizdelio ir klysti. Nėra taip baisu „pasirieti“ ar pasibarti kokio ramaus, triukšmo nepernešančio lietuvio akyse. Tik reikia viską iki galo padaryti, kad nebeliktų jokio neaiškumo tarp „besiriejančių“ pusių ir būtų pasiektas visiškas sutarimas. Vis gi, reiktų stengtis nekelti balso, o tikrai bandyti suprasti, kodėl kitas kelia balsą ir pačiam stengtis būti kuo suprantamesniu, kol bus pasiektas abiem pusėms tinkamas sutarimas (kompromisas).
Lietuvių bendrinė kalba – antrasis išmėginimas (šansas)
Šitame skyrelyje stengsiuosi, surinkti išstumtinus dalykus iš lietuvių bendrinės kalbos. Tačiau, vis gi reiktų bent žmoniškai paaiškinti bent pačiam sau kaip tiksliau perduoti mintį jos neiškraipius.
Aš pats iš Šiaulių, nors mano tėvas kilęs nuo Latvijos pasienio. Kai tarpukario laikais buvo truputį kilnojama Lietuvos-Latvijos siena, pasienio gyventojai labai greitai sulatvėdavo ar sulietuvėdavo. Vieni į kitus žiūrėdavo kaip į brolius. Atsigręžęs truputį atgal į praeitį (istoriją), gal galėčiau save laikyti lietuviu su žiemgališkomis šaknimis. Per daug nesiplečiant (aplamai), šiauliečiai kažkokie neaiškus lietuviai kalbininkų akimis. Juokaujama, kad vienoje Tilžės gatvės pusėje gyvena žemaičiai, o kitoje pusėje aukštaičiai. Gal tiksliau būtų tuos ne visai tikrus „aukštaičius“ vadinti „žiemgaliais“. Tada kaip viskas ir stotų į savo vietas: Saulės mūšį laimėjo žemaičiai kartu su žiemgaliais, kurie anais laikais buvo įsikūrę tarp Rygos ir Šiaulių.
Pakeitus truputį požiūrį į šiauliečius, gal ir mokyklose nebevertėtų jų kankinti su perdėtais patrumpinimais ar pailginimais, kai reikia nustatyti kokią: ilgą ar trumpą,– balsę rašyti. Nes vis vien iš klausos šiauliečiui atrodo abu atvejai vienodai galimi, nors ir keistoki.
Taip aplink aplink gal šiaip ne taip ir prieisiu (dasikasiu) iki „antro išmėginimo“ lietuvių bendrinei kalbai. Iš vienos pusės paleistos vadžios krašte pasirinkusiame mokslą ir mokyklose nuo pat jaunų dienų vargšai mokinukai lenkiami prie „mokslinės“ kalbos, kurioje kaip ir nelabai reikalingos vaizdinės priemonės. Dalyviai, padalyviai, pusdalyviai tikriausiai net nebereikalinga prabanga apsunkinanti tikslų (vos ne pažodinį) vertimą. Reikia daugybės daiktavardžių, nors tikrai turime kalbos dalių, kurios nesunkiai jomis galėtų apsimesti. O ir pagal mąstymo būda, minties perdavimą lietuviams daug mieliau būtų vartoti veiksmažodžius, kai mokslinėje, supaprastintoje kalboje reiktų daiktavardžių. Pavyzdžiui, išstumtinas tarptautinis žodis „automobilis“ gražiu lietuvišku ne daiktavardžiu „savaeigis“ ir pagal prasmę tikslus vertimas ir palinksniuoti kaip daiktavardį galimą. Kodėl nenaudoti lietuviško skambaus, lengvai suprantamo žodžio?
Iš kitos pusės žemaičių judėjimas: nuo pajuokavimų apie Žemaitijos atsiskyrimą nuo Lietuvos iki rimto darbo wikipedia.org svetainėje, kurioje „įteisintas“ kaip turintys atskirą kalbą. Labai atstumiantis lietuviai kalbininkai gali pasirodyti žemaičių akimis, kai stengiasi apvalyti kalba nuo įsivaizduojamų slavizmų. Pavyzdžiui, toks tarsi nekaltas žodis „lenciūgas“. Pats jį girdėjau ne vieną kart kaime pas mamą Aukštaitijoje. Siūlomas pakaitalas „grandinė“, tiesiog netinka, nes numanoma, kad tai kažkas žymiai stipresnio už lenciūgą, nuo kurio gyvuliai paprastai ir taip nenusitraukia. O grandinėlės būna tokie gležni papuošimai. Dar žemaičiai turi tokių sau mielų žodžių kaip „kuisis“, kad lietuviško „uodo“ gal visai nenorėtų naudoti, juolab jei žemaitiškai apversti gautųsi gal „oudas“ (kaip „douna“).
Dar dėl dvibalsių žemaičių kalba man labai panaši į prūsų. Kuri kaip žinia nuo bendrų aistiškų šaknų mažiau nutolusi per du amžius nuo lietuvių su latviais. Jei atsirastų kokia bendrinė žemaičių kalba, ji iš vienos pusės būtų jaunesnė už lietuvių bendrinę kalbą, bet pagrindas būtų senesnis, gal net siekiantis prūsų kalbos laikus. Kai apie slavus dar nieko nebuvo žinoma.
P.S. Skliaustuose palieku išstumtinus žodžius, kurių reiktų vengti.