Lietuviško puspių tinklo legenda apie pokštininką, kurią teks pačiam sukurti

Legendos apie pokštininką pratęsimas.
Norėčiau, kad susipažintumėte su mintimis apie šviesą ir tamsą užrašytomis www.nso.lt svetainės politikai skirtoje aptarimų aikštėje ir patys susirastumėte šviesos (baltos) ir tamsos (juodos) ženklus. Tai būtų tik lengvai atpažįstami ženklai, kuriuos galite visur su savimi nešiotis, nors tai ir nebūtina. Patys su savimi nešiotumėtės šviesos ženklą – anglies gabaliuką – ir tamsos ženklą – kreidos gabaliuką.
Pokštininkui laikas pasiimti atostogų, nustoti piktnaudžiauti Meškos gerumu. Pagalvoti apie saugumą savame lygyje (Meškai reiktų atkreipti dėmesį į socket‘us, raganų medžiotojų nso.lt puslapyje tik ta vienintelė užuomina gali būti laikytina įrodymu, kai nurodoma galima saugumo spraga, nekreipiant dėmesio į įrankį) . Linux‘as sunkiai apžiojamas kąsnis, kad suprasti viską, kaip kas ten veikia. Norėtųsi pagalvoti apie Aladino lempos kūrimą.
Kai beldžia į duris, kalbant apie saugumą, galima ir įsileisti į savo juodąją skylę ieškotojo neaišku ko. Kol Aladino lempa nesukurta . Siūlau sužaisti rusų žaidimą: irod, bet neblogai būtų prieš tai tinkamai pasiruošti ir pasitreniruoti su ZX-spectrum žadimu Kokotony Wilf. Būtų neblogai jei 3 kartus (trečias kartas nemeluoja) iš eilės kaip angeliukas paimtumėte pakutinę sielą tame žaidime, toliau aš pats nemačiau prasmės eiti, buvau per daug pavargęs ir išjungiau savo santaką. Jūs galite elgtis kaip norite. Tai žaidimas apšilimui, kad galėtume neišleidę pinigų (jei juos leisti, tai tik tam kad patys sau padėtumėte pasigerinti šarvus, sklando legendos, kad įsitraukęs vienas žaidėjas net butą pardavė). Visko reiktų pasiekti savo pačių pastangomis.
Kol kas kaip uždavinys niekur per daug neįsivėlus, savo jėgomis pasiekti vadinamąsias 300 bangas ir jas praeiti (mano žinios gali būti pasenusios ). Gali atrodyti, kad tai neįmanomą padaryti iš šalies. Vis gi, aš to pasiekiau. Toliau lubos - be bendražygių savo jėgomis nepraeisite, tačiau būtų galima pagalvoti apie grindis - pirmą lygį (kuriame galima savo karžygį pakelti iki 30 lygio), nekišant snapo į kitų žaidėjų užimtas pilis. Įdomios turėtų būti tik niekieno neužimtos pilys. Jas turint galima kažkokių išteklių rinkti. Kai dar nelabai aiškios žaidimo taisyklės, gal tų išteklių rinkimas praverstų antro lygio užkariavimui. Pats nelabai daug laiko galiu skirti šiam žaidimui.
Ankstesniame žaidime buvau silpnai subūręs bendražygių grupę, kurios pagrindą sudarė ukrainiečiai. Tik atėjus laikui, dingau neatsisveikinęs.
Dabar kas ant kortos pastatyta, ir ar verta Jums eiti paskui pokštininką, patiems nuspręsti ar jis gyvulėlis ar žvėris.
Pasitelksiu į pagalbą judinius apie Terminatorių. Aš ten greičiau kaip skaineto kūrėjęs neįtikintas, kad reiktų prisidėti prie kovos su savo dar nesukurtu tvariniu. Iš kitos pusės perspėtas su knyga Robokalipsę, kuri įvyko kūrėjui padarius klaidą. Mano įsivaizuojamam berniukui norėtųsi pasiekti visiško paprastumo. To siekiant reiktų apsiginkluoti atsargumu bei kuklumu.
Manęs neieškokite, prašau, negadinkite viešai prieinamą, visiems kas nori visoje Lietuvoje bibliotekų tinklo, kuriuo ruošiuosi naudotis kuo rečiau.
Kilnus tikslas nuvedęs man taip toli - nepasitekinimas, kad Dievo akivaizdoje sudarytos santuokos galioja iki Mirties. Mirtis neturėtų būti akivaizdžia priežastimi nutraukti tokias santuokas. Į šį žaidimą įtraukta ir Andromedos galaktika, ne tik mūsų Paukščių Tako galaktika su gretimais Magelano debesimis – gali būti per didelė našta. Tik manau, kol kas nėra ko nerimauti Galaktikų susidūrimą, galvojant apie pasaulio pabaiga ir ar yra prasmės daryti.
Ir prisiminkite pagrindinis uždavinys pasiekti „kad viskas būtų gerai“. Patys galite kasdieniame gyvenime pagal savo supratimą be prievartos prisidėti prie šio tikslo įgyvendinimo paprasčiausiai niekam nekenkdami.
Nesu tikras ar pavyks išžvejoti savo slaptažodį iš apgriautos smėlio pilies, kad galėčiau grįžti pas Mešką. Tačiau, kai yra minčių kaip tai daryti, gal kada nors į ten sugrįšiu, nesinori likti globojamu Meškos vaiku, laikas suaugti.

Kad ji būtų suprantama, reiktų jums peržiūrėti pirmąją Matricą (Holivūdinis darbelis).
Užtektų pažiūrėti iki tos akimirkos, kai Morfėjus pasiūlo Neo pasirinkti arba raudoną piliulę (nieko nežinoti ir pamiršti) ar mėlyną (būti įtrauktam į jo pasaulį).

Pokštininkas gal labiau atitiktų Neo vaidmenį. Tik per maždaug 10 metų jo nepamiršo ir gal kai kam tapo Morfėjumi. Pats pokštininkas ne Morfėjaus ieškojo.  Tačiau, įstūmus jį į Morfėjaus vaidmenį, matosi, kad Meškos tyrinėtojai pasirinko raudoną piliulę.
Truputį apie hakerius, jie jokie neįsilaužėliai, žaisdami su savo įranga, truputį geriau nutuokia kaip kas veikia. Jei kas juos domina, ko nors ieško, gali sėdėti  ir maigyti mygtukus arba susikurti koštuvą, su kuriuo gali peržiūrėti didžiulį medžiagos kiekį, ir atsirinkti kas tave domintų.
Neo išgirdęs tinklo legendą apie Morfėjų, pasidarė įrankį, kuris savaime peržiūrinėjo tinklą, bet matosi kad jį domino tik visokios laikraštinės naujienos, gal peržiūrinėjo kokios bibliotekos senus straipsnius, kuriuos savaime užsikraudavo ir peržiūrėdavo ar nebus paminėtas Morfėjus. Gal ir bando jį nupaišyti kaip kokį įsilaužėlį, bet jis naudojosi tik viešai prieinamais ištekliais. Jį gaudė dėl to, kad jis ieškojo Morfėjaus.


Dabar koks hakeris pokštininkas, kuris niekada nebūtų pagalvojęs, kad jis iš šalies galėtų būti panašus į Hakerį. jis net hakerius sutelkiančio rašinio (manifesto) neskaitęs, taip trumpam buvo užmetęs akį, kas ten parašyta. Pokštininkas nelinkęs į tokius dalykus, kad tokie priesakai, jam būtų reikalingi.
Jis kaip ir Neo dirbo didelėje įstaigoje ir turėdavo gan daug laisvo laiko užsiimti ir pašaliniais dalykais, tais laikais internetas buvo brangokas malonumas ir dabar gal nepigus. Dėl to interneto jis net iki išnaktų likdavo įmonėje, kuri turėjo du išėjimus į platų pasaulį, vieną pagrindinį, o kitą siaurą atsarginį, jei kas nutikdavo, tinklas labai greit persijungdavo, vidinio tinklo vartotojai to net nepajusdavo. Ir pokštininkui visi saugumo dalykai visai nerūpėjo. Jo darbas buvo susijęs su duomenų bazėmis.
Pritempiant už ausų pokštininką iki Hakerio lygio, reiktų paminėti, kad buvo užsikrėtęs SETI mintimis. Ir nelabai patiko, kad ten estai pirmauja, galvojant tik apie Pabaltijo šalis. Norėjosi paragint lietuvius įsijungti į varžybas apie kurias estai nieko nežinotų. Tik nebuvo kaip sužinoti kurios entuziastų grupės kokį įnašą įneša į bendrą darbą. Jas ir pagal šalis nebuvo įmanoma atrinkti. Tik maigant pelytę ir peržiūrint megabaitus puslapių (tiems laikams įspūdingą kiekį duomenų). Pokštininkas susikūrė vienkartinę priemonę, su kuria apeinant įprastus būdus, prisijungė panašiai kaip prie savo įmonės duomenų bazės per socket (rozetė, jungtis). Duomenys per kelias valandas buvo nusiurbti, perkošti, žiūrint, kad ten būtų kažkas panašaus į žodžius, virš tūkstančio eilučių, sukeltų į exelį, peržiūrėta akimis. Ir atrinktos Pabaltijį atstovaujančios grupės.
Buvo sukūręs internete kažkokiomis nemokomis priemonėmis tinklapį, kurį stengdavosi dažnai atnaujinti rankiniu būdų. Lyg ir buvo koks tylus susidomėjimas. Pasiūlė geriausių lietuviškų svetainių konkursui. Tik gal su paint'u sukurtas vaizdelis ant prastesnių monitorių ne kaip atrodė - surūdijęs fonas, pilki akmeniniai mygtukai, kuriuos paspaudus jie užsidegdavo...   Tik vėliau SETI persitvarkė, atsirado galimybė komandas nesunkiai patiems susirasti, ir nebebuvo prasmės toliau tęsti tokią veiklą.

Nežinau, kokias legendas susikūrė meškiukai, meškos ausyje. Pokštininkas bandė juos mokyti truputį plačiau mąstyti. Regis, kaip mokytojas, savo vaidmenį atliko. Ir pasirinkta raudona piliulė - rankos surištos.

Dar pokštininkas tik neseniai sužinojo, kad cerberio nebėra. Cerberis buvo suradęs draugę žvaigždutę, kuriai visai nepatiko, kad jos draugas po tinklą šlaistosi. Cerberis apie tokius dalykus nerašė, bet spaudimas labai didelis jauniems žmonėms, kad patys nusižudytų. Mano galva, to nereikėtų daryti ir stengtis likti paprastais žmonėmis ir stengtis pasiekti šimto metų amžiaus ribą, mirti sava mirtimi. Gal tai kiek apmažintų spaudimą žudytis jauniems žmonėms. Nemažas pasiekimas - nugyventas šimtas metų, daugiau stengtis didelės prasmės lyg ir nėra, bet nėra ko patiems po velėną lįsti.