2015 metų vasara, ruduo mano pačio rašinėjimai iš ten.

Oropilis 2015 m. liepos 10 d., penktadienis, 23:44:32
Suprantu, kad čia mažiau reiktų reikštis, ilgos bei pigios paklodės niekam čia neįdomios. Paprastai griežtai apsiriboju ir leidžiu sau ne daugiau trijų žinučių iš eilės. Vis gi norėčiau pasikviesti į savo (upelis forumlt com) patauškėjimo vietą pokalbiui: ar tikrai lietuviai yra pavydi tauta ir apie patį pavydo jausmą.

Oropilis 2015 m. liepos 10 d., penktadienis, 21:46:15
Gerai, galiu ir dingti. O lėktuvų, bet kokių, dideliu-mažų, net lėtųjų oro balionų nedaug kokybiškų nuotraukų teko matyti. „Fotoaparatai“ paprastai artimiems objektams skirti. Iki ir viso gero. Čia ne čatas o pokalbis buvo.

Oropilis 2015 m. liepos 10 d., penktadienis, 21:22:10
Geros kokybės nuotraukos? Nesuprantu kokiam pasaulyje gyveni, ar daug esi padaręs geros kokybės skrendančių lėktuvų nuotraukų ir kokių „fotoaparatų“ tam reikėjo?

Apie Jehovos liudytojus kaip ir nieko nežinau, bet tikriausiai nedidelis skirtumas nuo mormonų. Tokį visą gražiai apsirengusi, kai gyvenau Vilniuje, buvau sutikęs ant Baltojo tilto. Stengiausi būti mandagus, nors jis man ir mažai įdomus buvo. Kai jis įkvėpimo pagautas užsiminė apie sandėrį su Dievu (contract with God), sau tyliai pagalvojau, kad tik su velniais sandėriai sudarinėjami, ir pasistengiau kuo greičiau mandagiai atsisveikinti.
Katalikų bažnyčia nėra tik pinigų susirinkimo mašina. Tai ir paguoda susidūrus akis į akį su mirtimi. O katalikiškos išpažintys, gal net žymiai geriau nei psichologų paslaugos, kurioms amerikiečiai atiduoda didžiausius pinigus vien tam, kad būtų išklausyti. Kas liečia sąžinės dalykus ir bandymus pradėti savo gyvenimus iš naujo, tokios išpažintys gali būti nepamainomomis.

Daug atvejų nieko neįrodyta, neaiškų kaip traktuoti, gali gal kokia nuotrauka pasitaikyti iš laikų, kai „fotošopas“ net nebuvo sukurtas.
Čia kaip visada, verda kažkoks katiliukas pačiam neįdomus, neįrodomas. Geriau likti prie savojo mielojo, į kuri bet ko nesusimesi. Po to, bus pačiam nebeaišku, ką verdi žuvienę ar kokią grybų sriubą savo galvoje.

Pasakos niekada nesensta, o Biblija ne pasakų rinkinys, daugiau darbo įdėta ir gal kiek vertingesnė (galvojant kokią bendruomenę subūrė, nors gal ir ne visada gražiais būdais). Tik aš jos neskaitęs. Kas parašyta man mažai įdomu. Pavyzdžiui, torose įrašytą Dievo vardą reikia kitaip perskaityti, o pokalbiuose tiesiog gali atsiskleisti tiesa. Gal truputėlį kitokia nei parašyta. Kiekvienas į tuos pačius dalykus žiūrėdami galime visai ką kitą matyti. Vieniems viena svarbiau, kitiems kita – jokios mistikos. Jei mūsų pasisakymuose pasitaiko prieštaravimų, nieko nuostabaus, mes ne mokinukai per egzaminus mintinai cituojantys vadovėlius. Ir tie patys dalykai vieną dieną vienaip gali atrodyti, o kitą visai kitaip, gal koks debėsėlis mūsų danguje užplaukė, maža ką.
Ar žinote, kad minėtas paragrafas išleido knygą, kažką apie mitų griovimą paranormaliuose reiškiniuose. Tik aš jos net neatsiverčiau – man griovėjų veikla mažai įdomi.

Dar norėtųsi apginti krikščioniškąją pasaulėjautą. Susimąstykime kaip Dievas atrodo kurdamas pasaulį per septynias dienas. Gal ir atrodo kaip nesąmonės, kažkokiais pasakiškais burtais. Tačiau kokie nors puspinių (kompiuterinių, puspė – puslaidininkė pagalbininkė) žaidimų kūrėjai kol kas galėtų tik pasvajoti apie tokias „dieviškas“ technologijas. Kad per savaitę sukurtų kokį padoresnį žaidimą, kiek reiktų įdėti mums nematomo darbo, iš anksto ruošiantis tokiai kūrimo eigai? O po to žodžiais bei valia viskam vadovauti, neturint jokių apribojimų. Ir dar laikas gali labai skirtingai tekėti, aš tik pasvarstysiu, bet gal krikščionių Dievui dar nepraėjo ir savaitės nuo pasaulio kūrimo pabaigos?

Man visa tai neatrodo krikščioniškomis nesąmonėmis, tik gal kaip visada mažesnė blogybė vietoj didesnės. Ir kad tas pažadas būtų įvykdytas, nereiktų pamiršti, patys pirma turime sugriauti savo pasaulį. Ar tikrai mes jau tokie savimylos, kad patys sugriautume savo (ne nuosavus) pasaulius? Apokalipsės, kaip suprantu niekas nenori – jos bijo, bet tai būtina plano dalis, vykdant pažadą būti prikeltiems po mirties – visai nesinori dalyvauti tokiame plane. Gal galima kaip nors kitaip grąžinti savo prigimtines skolas, po mirties būti kažkaip išverstiems ir pasikeisti su savo kūnais vietomis? Tačiau, yra dar ir trečia pusė, to gali neužtekti – sukis kaip nori, bet visgi galime pabandyti bent atidėlioti laukiamą pasaulio galą. Gal tiesiog nebūti kaip romėnais su savo tais memento mori, galvojant apie pasaulį, ir stengtis kažką linksmo ir gražaus čia susikurti, kol dar galim.

Labai daug ką negero darom:
Nes kiti taip daro. Mėgdžiodami tai kaip daug negalvojančios beždžionėlės, laimingesniais netaptume.
Nes reikia kažką daryti, bet nežinom kaip geriau tai padaryti. Ar geriau daryti bent kažką ir galvoti: „tai neblogai, bet būtų galima ir geriau“. Ar apie nieką negalvoti ir nieko nedaryti?
Mėsos pramonė gauna didelį palaikymą, paprasčiausiai galvojant apie darbo vietas, jas panaikinus ir daugybę virėjų permokinus, reiktų pagalvoti, kokį užsiėmimą pasiūlyti būsimiems bedarbiams – subankrutavusiems ūkininkams ar mėsos pramonės gamyklų darbininkams. O gal nusiristume net iki pyktų bei nepatenkintų mėsėdžių maištų. Nesinorėtų kad pogrindžio sąlygomis atsirastų kokie šešėliniai dešrų iš žmogienos cechai. Gerais norais pragaras grįstas, truputį reiktų daugiau apie pačius save galvoti. Ir susiklosčius sunkioms aplinkybėms visgi neskubėti rinktis mažesnio blogio vietoj didesnio, gal kur nors netoliese ir koks nedidelis gėras pasirinkimas sukiojasi.

Aš iš tikro nesuprantu klausimo „kaip atskirtum gerą, jei nebūtų blogio“. Net nesuprasčiau kam tokio atskyrimo reiktų, jei visiems viskas būtų gerai, būtų gal vieni ne tokie blogi, kiti gal kiek geresni. Ir visi norėtų būti geresniais ir be blagio pagalbos nusiristume anksčiau ar vėliau į gėrio glėbį.
Ir atskyrimas, žmogui su nepraplautomis smegenimis ar smegenimis nenusimetusioms visų pančių, tikrai nesunku anksčiau ar vėliau suprasti ką darai – ar yra gerai, ar blogai – tiesiog tai jauti. O po to jau pats kaip koks laikraštininkas, gerdamas kur nors užeigoje, ramini savo sąžinę: „vaikus maitinti reikia“ ar visgi kažką keiti savo gyvenime.

Basam Vilniaus pakraštyje pusdienį pavaikščiojus žeme, nusėta aštriais akmenukais ir grįžus kruvinomis kojomis bet kokie batai gali pasirodyti išsigelbėjimu. Gal, išgyvenus tą kruviną laikotarpį ir prisitaikius, galima ir be batų gyventi. Vaikščioti kur nori negalvojant kur koja dedi.
Kaip yra siela, taip yra ir kūnas abu labai svarbu, po mirties jų keliai nebūtinai turi išsiskirti. Kiekviena religija perduoda tam tikrą pasaulėjautą iš mums nematomos pusės. Ir katalikybė, mano nuomone, nors niekina visaip kūną, būtent į kūnus ir nukreipta ir kas jų laukia po mirties. Pažadas po mirties būti prikeltiems ir panašūs dalykai tiesiog rėktę apie tai rėkia.

Labai daug blagio mūsų gyvenimuose atsiranda iš pykčio, kurį gal ir reiktų iškraipyti ir pavadinti pūkčiumi. Pūkčius šiaip nėra blogai, be jo sunku būtų surasti savy jėgų ir bausti visokius skriaudikus, bet jo užvaldytiems labai sunku laiku sustoti ir neperžengti žmogiškumo ribų, kad patiems neprisidaryti blagio.
Kai Inkognito teigė, kad tik protu galime atskirti blogus poelgius nuo geru. Jis klysta, pirma tam puikiai gali pasitarnauti jausmai, kai kažką nepagalvojęs negero padarai ir po laiko tą pajauti – tai gali tapti tokiu sukrėtimu, kad niekada daugiau to nebepakartotum, o antra aš visgi manau, kad tik šaltas protas, išsivadavęs nuo visų jį varžančių pančių, gali susidėlioti taip pririotetus, kad iš šalies pasirodytų tokių blagio įsikūnijumų, kad baisų būtų net pagalvoti. Jam reikia ir jausmų, kad jais kaip kompasu galėtų naudotis ir suprastų kas yra gerai, o kas blogai. Visai nebūtina, kažkam būti blagiems ar pūkčiams, kad atsirastų gėrių.

Blogis, gėris... Yra kas sako, kad to nėra. Man išvis norėtųsi, nusižiūrėjus į žodį gėrį, iškraipyti ir rašyti blagis, kad atitraukti dėmesį nuo tokių kasdieniškų reikšmių, kaip „blogi batai“, kurie gal nepatogus ir trina kojas, o gal tiesiog ilgai tokių nenešiosi, nes jie labai greitai suplyš. Jei kas tokiom aplinkybėm leptelėtų, kad blogis be gėrio negali būti, tiesiog jį norėtųsi išjuokti. Gal trūksta pinigų ar laiko geriems batams? Gal yra kitų svarbesnių dalykų gyvenime ir blogi, pigus batai visgi geriau nei nieko? Arba gerą nuo blogo sunku atskirti kol nėra gero ir tie nepatogūs batai gali pasirodyti visai gerais. Čia jau sunku būtų nesutikti. Bet iš kažkur tie geri batai visgi atsirado? Gal visgi koks amžinas nepasitenkinimas: neblogai bet galėtų būti ir geriau,– mus veda tolyn.

Aš nenoriu prieštarauti tau, Inkognito, tik susidėlioti savo mintis bei pasidalinti savo abejonėmis. Tiesiog kartais tau ištrūksta, kaip man atrodo, per griežti teiginiai. Sakai nėra dangaus ir pragaro. Abu yra pažvelgi į viršų dangus ten, kur beeitum. Gal lietuviui pragaro įrodymų sunkiau susirasti būtų. Pragaras, garas, karštas garuojantis vanduo, gal iki kokios Islandijos tektų nusigauti, kad pamatytum iš po žemių trykštančias karšto vandens sroves, kokio ugnikalnio gali pasisekti ir nerasti. Gyliai žemėj po kojomis taip karšta, kad gali pasirodyti kad gyvename skystoje žvaigždėje, padengtoje storu žemių sluoksniu. Mirusiuosius užkasdami, gal net ir patys juos nukreipiam pragaran. Anksčiau, kai degindavom, surengę trumpą pragariuką atsisveikinimui, išsiųsdavom juos tiesiai dangun? "

Gyvenimas – visgi mirtinas žaidimas. Bet kaip kokiam romėnui tiesiog kvaila sau nuolat priminti: "prisimink, kad mirsi" (Memento mori ar kaip ten). Pakliuvus į jį, visgi norėtųsi gražiai sužaisti jį iki galo.

Gerbiamas Inkognitai, yra tokia sąvoka, kaip „miškų sanitarai“. Patys žvėrys mirę nepasilaidoja, o reikia išspręsti ir šia gan opią gamtos problemą. Miškuose kaip ir miestų gatvėse lavonai paprastai nesimėto. Kas liečia mus pačius, žmones, tai tikrai kaip "protingesniems", truputį daugiau galvojantiems apie tai ką darome, būtų gal net gėda sekti plėšrūnų pramintais takeliais.
Pažiūrėjus į liesuosius indus, tarp kurių apie 40 nuošimčių vegetarų, galima pagalvoti, kad neįmanoma vegetarams raumenų užsiauginti, tik, kad ir mėsėdžiai ten tokie pat liekni. Gal kokie turtuoliai, saldumynų prisikirtę, kiek storesni. Norėtųsi kaip pavyzdį žolėdį dramblį priešpastatyti tingiam mėsėdžiui liūtui, vargu, ar atsirastų koks kvailas liūtas, kad veltųsi į mirtiną kovą su tokiu raumenų kalnu.
Žmonių kūnai yra tikrai įdomūs. Vyrai pripratę prie mėsos, prie pietų stalo jos negavę net nesijaučia pavalgę. Kaip kokie rūkoriai negavę parūkyti, gali tapti irzlūs ir nemalonūs bendrauti. Teko matyti paveikslėlių, kuriuose vaizdžiai parodyta: kiek labai daug augalinio maisto reikia suvalgyti, kad pasisotintum taip pat kaip nuo mėsos, nors ten pat ir parodyta, kad šlakelis aliejaus gali viską lengvai apversti aukštyn kojomis.
Aš ilgesnį laiką nevalgęs mėsos bei jūrinio maisto, kai bandžiau sugrįžti prie mėsos, tiesiog likdavau alkanas kiek jos besuvalgyčiau, net dvigubi jautienos kepsniai negelbėjo. Kūnams reikia šiek tiek laiko prisitaikyti prie pakitusių maitinimosi sąlygų. Pergyventi tuos irzliuosius periodus tikrai nėra sunku. O jei sunku, tai susiraskite Inkognito minėtus judinukus (filmukus), kuriuose parodoma, kaip mėsa atkeliauja iki jūsų stalo.
Dėl gyvūnų gal visiems čia galėtų būti rojus, bet bitės ar skruzdės gal gali pasijusti kaip siaubingose darbo stovyklose. Kur nuolatinis alinantis darbas ir nieko gero. Norėtųsi paminėti paukščius: gulbes ar gandrus. Jei kas prieš juos ranką pakeltų, tikrai susilauktų visuomenės pasmerkimo. Ir, žinoma, pats skraidymas gali būti labai nuostabus jausmas. Aš ant dviračio paauglystėje palakstęs, manau, truputį įsivaizduoju, koks puikus jausmas būtų paskraidyti.

Norisi ir pritarti geltonam užrašui: "Niekas nekainuoja taip brangiai kaip paprasti gyvenimo džiaugsmai". Ir jo nesuprasti, bent šiapus, kai kartelės neužkeltos aukštai, gali pasirodyti tai taip viskas pigu, tiesiog gyvenk ir žvenk be jokių komunistinių svajonių apie nemokamus duonos kepaliukus.
Juk tikrai kaip prie kokio komunizmo, bent oras kol kas nieko nekainuoja. Kol jo neužteršę, bet pirma visą augaliją reiktų išnaikinti, kad kas iš tokių "verslininkų" pirktų išvalytą orą.
Ir Saulutės spindulių šiluma "nemokama". Ar tikrai jau ta mūsų mieloji Žemelė – pragarinė planeta? Išvagota nuostabių upių ir išpuošta ežerais bei jūromis? Koks Mėnulis gal galėtų atstovauti tikrai pragarinę planetą ir tai tuom nesu tikras. Gal ten niekam nereiktų nieko valgyti, kažkas panašaus būtų į Inkognito įsivaizduojamo rojaus nuostabias sukūrimo sąlygas? Niekam ten per daug nereiktų sukti galvos apie gyvybės žaidimus, jei ne mūsų Žemės astronautai. Rusų mėnuleigiai, net nebūtų pripažinti neorganinės kilmės gyvybės formomis, tikiuosi

Praleidau žodį: Iš tokių skirtingų vietų esame mes, vyrai ir moterys, kad negimę, net negalėtume būti kartu.
O dėl mėsos, jei jau negalit be jos apsieiti, gal reiktų pagalvoti apie avis. Iš vienos pusės krikščionys ir taip kaip avis – labai stipriai naudojamas šis vaizdinys jų religinėje pasaulėjautoje. Gautųsi, tarsi, valgytumėte patys save ir nereiktų susidurti akis į akį su labai bjauria žmogėdrystės kliūtimi. Iš kitos pusės, nesu tikras ar tai moksliškai pagrįstas teiginys, bet kažkas link tos pusės: tik avys nuolankiai priima joms likimo skirtą smūgį. Gal net gi tiktų žodis jos yra raliuotos ir taip nebijo mirties kaip kiti gyvi padarai, kuriems iš baimės tokiame būvyje paskerstiems po organizmą pasklinda kažkokie nuodai.

Oropilis 2015 m. liepos 8 d., trečiadienis, 22:58:02
Nemanau, kad turtai yra kokie pančiai, greičiau požiūris į nuosavus turtus. Aš pats kaip vieną kartą miegodamas miręs, galiu šį tą atskleisti. Mirus (tu tai jauti, kai kažkas krūtinėje nutrūksta ir net neabejoji, kad kelio atgal nebėra), viena pirmųjų minčių buvo apie turtus. Tarsi, buvau paklaustas apie nuosavus pinigus, laikytus banko sąskaitose. Aš net nesupratęs šio klausimo, nenorėdamas gilintis, mintyse numojau ranka: anokie ten turtai – nėra apie ką galvoti ar gailėtis.
Aš pats kaip labiau atvirkštinių budistams pažiūrų, net nesuprantu, ką galima geriau mums pasiūlyti už vadinamąjį Samsaros ratą. Man tai yra gyvybės žaidimas, rimtesnio vargu ar berastum. Tik vienas žaidimas jam galėtų mano akyse prilygti ar būtį priešpastatytas – tai amžinos meilės savo (ne nuosavai) moteriai žaidimas. Aš net gi manau, kad vyrai ir moterys net negalėtų būti kartų, jei bent kartą nebūtų kur nors gimę. Iš tokių skirtingų vietų mes giliai savo viduje esame. Tiesiog labai svarbus bent man „gyvybės žaidimas“.
O savo planetoje, savo šalyje, savo smėlio dėžėje tikrai visai nesunku mums patiems pragariukus susikurti, bet geriau iki to nenusiristi. Ir be mėsos galima gyventi. Juolab prie jos įjunkus, mirus, kaip gerbiamas Inkognito minėjo, niekas mums jos neduos. Liks tik kaip nemalonus prisiminimas.